Paskutinį kartą kalbėjome prieš dvejus metus „Electro Lan“ turnyre – kokie veiksniai šiame laikotarpyje lėmė tavo iškilimą į profesionalų lygmenį? Kas tave skatino žengti aukštesnį žingsnį ir tuo pat metu pradėti save transliuoti „Twitch“ platformoje?
Labai daug buvo žingsnių, net nežinau nuo ko pradėti. Tuo metu, kai kalbėjomės Electro Lan turnyre, tai buvo tik ketvirti metai kaip žaidžiu šį žaidimą, tuomet profesionalo karjera buvo tik svajonė, ar tik paprasčiausia mintis, pasislėpusi giliai galvoje. Tie profesionalai, kurie žaisdavo didžiausiose scenose, atrodė lyg to žaidimo dievai, kurie turi daugybę metų patirties šioje srityje, ir tikrai nemaniau, kad net penkerių metų bėgyje galėčiau prilygti jiems individualiu lygiu, net nekalbant apie komandini darbą. Po kelių mėnesių teko padiskutuoti su labiau patyrusiu žaidėju apie tai, ką reikėtų tobulinti, norint tapti profesionalu. Jis stipriai akcentavo, kad aš žaidžiu tik kelis metus ir jau galėčiau lygintis su Lietuvos scenos geriausiais žaidėjais, kurie į šį žaidimą buvo investavę dvigubai daugiau laiko nei aš.
Tas pokalbis atvėrė man akis ir parodė, kad paslaptis slypi ne amžiuje ar pražaistų valandų skaičiuje, o tame, kaip tas valandas ir tą patirtį pritaikysi savo žaidimo tobulinimui. Tai buvo didžiausias lūžis ir nušvitimas mano karjeroje, kuris privertė susimastyti, jog net ir aš, toks šio žaidimo jaunėlis, po kurio laiko galėčiau varžytis net su geriausiais pasaulio žaidėjais. Pradėjau stipriai analizuoti savo žaidimą, lyginti su profesionalais, kurie atlieka tokia pačią rolę, kaip ir aš. Mechaniškai visada buvau gabus, nes ten ir investuodavau daugiausia laiko, bet norint pasiekti kitą lygį, man reikėjo tapti protingesniu, įgyti daugiau patirties ir atlikinėti geresnius sprendimus žaidimo įkarštyje. Nuo to ir prasidėjo mano kilimas į viršų.
Transliuoti pradėjau dėka draugų paraginimo, jie teigė, kad vis tiek prie kompiuterio praleidžiu daug laiko, tad kodėl gi tuo nepasidalinus su kitais žaidėjais ir gal net uždirbti keletą eurų.
Tau neseniai teko lankytis Ispanijoje, kurioje vyko jūsų komandos bootcamp (liet. treniruočių stovykla). Kaip apibūdintum pačią treniruočių stovyklos atmosferą? Ką pavyko išmokti treniruočių metu, kaip jos atrodo?
Tai buvo mano pirma treniruočių stovykla, tad nežinojau ko tikėtis apart to, kad įdėsime nežmonišką kiekį valandų į mūsų žaidimo tobulinimą. Patirtis buvo labai maloni, mūsų komandą supa puikūs žmones – tiek treneriai, tiek žaidėjai. Komandoje turim psichologę, kuri labai stipriai padeda spręsti tiek komandos, tiek asmenines problemas. Taip pat turime asmeninį trenerį, kuris yra atsakingas už mūsų mitybą, nes visi suprantame, kad mitybos priežiūra yra labai svarbus dalykas norint pastoviai demonstruoti geriausią formą.
Komandos treneris turi itin daug patirties, kuri turėtų padėti su laiku mus paversti itin stipriais žaidėjais. Grįžtant prie pačios komandos, manau mums reikėjo tokios stovyklos patirties kaip žmonėms: mes suartėjome vienas su kitu, pradėjome labiau pasitikėti vienas kitu žaidime, juokauti, atmosfera tapo daug geresnė.
Kokius tikslus esi užsibrėžęs šiems metams?
Šiems metams mano pagrindinis tikslas yra tobulinti savo žaidimą ir būti lankstesniu komandoje. Turbūt ne paslaptis, kad atėjęs į šią komandą turėjau kardinaliai pakeisti savo rolę žaidime: iš snaiperio tapau šauliu, o žaidžiant už teroristus atlieku lūkuriuojančią rolę.
Ši komanda man padėjo pastebėti tai, ko niekada nemačiau, būtent koks svarbus yra komandinis žaidimas, tad atsižvelgiant į tai ir išsikėliau tokius tikslus sau. Kiekvieną savaitę nors keliais būdais patobulinti savo žaidimą, pridėti nauju strategijų ne tik sau, bet ir komandos nariui, kuris taip pat yra atsakingas už bombavietės gynimą.
Kaip pradedančiajam tapti profesionalu?
Formulė mano akimis yra labai paprasta – turi visada išsikelti asmeninius tikslus ir jų siekti, nes CS:GO, kaip žaidimas, kartais gali sukurti tokią iliuziją, kad stovi vietoje. Tu gali tobulėti, bet nieko ženklaus ir nepasiekti per tam tikrą laiko tarpą. Tada pradėsi jaudintis, kad netobulėji ir tai gali privesti prie motyvacijos dingsties, todėl reikia kurtis asmeninius trumpalaikius tikslus, kad palaikytum tą ugnį, kuri dega tavyje.
Ši sfera turi daug konkurencijos ir visi žmonės turi skirtingus žaidimo stilius. Pasyvesni žaidėjai dažnai praranda motyvaciją pažiūrėjus į statistikos lentelę ir mato save dugne, nes CS:GO bendruomenės stereotipas yra toks, kad didžiausią vertę suteikia nužudymai, bet tai yra visiška netiesa. Labai dažnai vertę savo komandai gali atnešti duodant svarbią informaciją ar net išgyvenus keletą papildomų sekundžių, kad atvyktų tavo komandos nariai į pagalbą ir galėtumėte kovoti kartu, o ne po vieną.
Taigi išvada tokia - išlikti motyvuotam, niekada nepasiduoti, kurtis tikslus ir kryptingai judėti į priekį, vis tobulėti. Tokia formule beveik garantuoja sėkmę ateityje.
Kaip vertintum Lietuvos žaidėjų mentalitetą?
Iškart atsiprašau, jei įžeisiu ką nors savo nuomone, bet manau, kad šia tema reikia pakalbėti. Lietuvos žaidėjų mentalitetas yra pripildytas EGO, nenorėjimu dirbti vienas su kitu dėl vidinių problemų ar nesutarimų praeityje. Tiek daug gerų komandų buvo galima sudaryti, jei tik žmonės būtų supratingi ir draugiški tarpusavyje, „netampytų vienas kito už ausų“. Čia slypi didžioji problemos dalis.
Nesakau, kad visi lietuviai yra tokie , bet manau, kad reikia tai pasakyti, kad galimai įvyktų kažkokie pasikeitimai. Tautai laikas susivokti, kad neturime komandos, kuri garsintu mūsų vardą, o tik žaidėjus, kurie atstovauja tarptautines organizacijas.
Kaip vertintum Lietuvos žaidėjų ar visos scenos perspektyvas?
Labai liūdna buvo matyti, kai „Timechasers“ organizacija sugriuvo dėl finansavimo trūkumo, nors ir atrodė, kad jie sulaukė nemažai gerbėjų palaikymo. Tokie projektai manau dar kurį laiką negaus finansavimo iš Lietuvos kompanijų, nors džiugu matyti, kad viskas juda į priekį.
Vilniuje turime visai neseniai įsikūrusią „CyberX“ areną, kuri suteikia dideles galimybes esporto renginiams ir jų reklamavimui - tai turėtų pritraukti daug dėmesio ne tik iš didesniu kompanijų, bet ir žmonių, kurie nieko apie esportą nežino. Žinoma, viskas kol kas dar tik ateityje.
Kalbant apie žaidėjus, jie visi yra labai panašiame lygmenyje ir tik keletas žaidėjų išsiskiria savo gabumais. Tai tie žaidėjai, kurie kryptingai investuoja savo laiką ir tobulina savo įgūdžius. Aš matau labai daug potencialo tam tikruose žaidėjuose, bet mažai motyvacijos ir vidinės ugnies. Galbūt juos stabdo baimės, nepasitikėjimas - daugeliui sunku šią sferą matyti kaip savo karjeros kelią, kadangi laiko treniravimuisi ir tobulėjimui reikia įdėti tikrai nemažai, o iš to gauti pastovias pajamas pradžioje realiai neįmanoma, todėl, manau, daugelį tos baimės ir pristabdo, o gerai žaidžiantys lieka tik gerai žaidžiančiais, bet ne profesionalais.
Justino kovų atstovaujant „MAD Lions“ šiuo metu dar reiks palukėti, bet jau sekmadienį atstovaujant lietuvių penketuką „Bleiz“, su komanda jis bandys patekti į Topo Centro „Amber Clutch by OMEN“ finalus. Žaidėjo gyvas transliacijas taip pat galite stebėti jo „Twitch“ paskyroje.
