Pirmiausia privalu pabrėžti, kad lietuvių kalboje nėra tiesioginio vertinio žodžiui „cosplay“ – artimiausias tam terminas būtų „kostiumų persirenginėjimas“, tačiau jis negali nusakyti šio reiškinio fenomeno. „Cosplay“ yra pirmiausiai sietinas su mada bei stiliumi – tai persirenginėjimas kokiu nors fiktyviu personažu ar konceptu. Kai kurie žmonės, kurie užsiima „cosplay“ žengia toliau nei stilius, imituodami savo pamėgtus herojus ar personažus ne vien išore, bet ir vidumi – personažas replikuojamas ne vien rūbais, bet ir asmenybe. Tai pasireiškia gestų, mimikų ar žodyno atkartojimu.
„Cosplay“ terminas buvo išvestas devintajame XX a. dešimtmetyje, tačiau „cosplay“ kaip praktika buvo taikoma jau ankstyvajame XV a., kuomet karnavalų metu žmonės persirenginėdavo į specifinius objektus, konceptus, žymias istorines asmenybes ar populiarius dramų bei komedijų veikėjus. Šiuolaikinė „cosplay“ versija, kuri yra asocijuojama su „gerbėjų persirenginėjimu“, prasidėjo pirmoje Pasaulinėje mokslinės fantastikos konvencijoje, kuri vyko 1939 m. Niujorke.
Pagrindinis „cosplay“ tikslas yra pavaizduoti personažą. Pavaizdavimo tikslumas priklauso nuo gebėjimo atkartoti kiekvieną mažiausią personažo išvaizdos detalę – nuo rūbų, šukuosenos iki makiažo. Šie žmonės sugeba tai įgyvendinti naudodami įvairiausius kostiumus, perukus bei aksesuarus. Nors prieš porą dešimtmečių visa, kas buvo susiję su komiksų kultūra, buvo laikoma savotiškai nepriimtina arba išstumta į viešosios erdvės paraštes, nūdienų kontekste, „cosplay“ kultūra yra savo aukščiausiame taške. Šią bendruomenę sudaro vis daugiau narių, o pati sritis tapo pakankamai pelninga. Tokie žymiausi „cosplay“ bendruomenės nariai kaip Enji Night, Hana Bunny ar Jessica Nigri iš šios srities sugebėjo padaryti karjerą – už persirenginėjimus jie gauna didelį atlygį, reklamuodami įvairius prekės ženklus.
„Cosplay“ renginiai dažniausiai vyksta pop-kultūros konvencijose kaip Comic-Con ar kompiuterinių žaidimų konvencijose. Kai kurie renginiai netgi skelbia „cosplay“ konkursus, kurių metu geriausieji imitatoriai laimi prizus. „Cosplay“ renginiai ties žaidimais ir komiksų kultūra neapsiriboja – jų galima išvysti ir istoriniuose atkūrimuose, Renesanso laikų mugėse ar Dungeon & Dragons žaidimų sesijose. Pavyzdžiui, JAV yra populiaru atkartoti Pilietinio karo epizodus, kuomet vyrai persirengia į tuometinius kareivius ir „žaidžia karą“ bei atkartoja herojiškas kalbas – visa tai galėtų būti klasifikuota kaip „cosplay“ renginys. „Cosplay“ kaip fenomenas yra populiariausias tokiose valstybėse kaip JAV, Pietų Korėja bei Kinija. Tiesa, Japonijoje „cosplay“ yra tapęs ne tik hobiu, bet ir pačios valstybės kultūros dalis. Tai neturėtų stebinti, kadangi anime gimtinėje galima pasisemti nemažai įkvėpimo personažų imitacijai.
Išsiaiškinus, kas yra „cosplay“ kultūra, reikėtų atsakyti, kodėl apskritai žmonės nusprendžia persirenginėti ir imituoti fiktyvius personažus. Pasak Kalifornijos universiteto klinikinio psichologės Robin S. Rosenberg, kuomet žmogus išsirenka vieną ar kitą kostiumą, jis dažniausiai išsirenka ir personažą būtent dėl tos priežasties, kad jame jis atranda dalelę savęs – jo išsirinktas personažas yra arčiausiai jo paties saviraiškos. Kiekvienas iš mūsų kasdieniame gyvenime priimame vienas ar kitas roles – tuo pat metu galime būti tėvais, vaikais, darbininkais, studentais, piliečiais. Šios skirtingos rolės apima skirtingus mūsų „aš“ aspektus, jas apibūdina skirtingos praktikos. „Cosplay“ gerbėjai nusprendžia išgryninti ir įgyvendinti nekasdienę gyvenimo rolę.
Kai kurie kostiumai padeda žmonėms spręsti asmeninius keblumus. Pavyzdžiui, Rosenburg teigia, kad Betmeno imitacija gali būti geras pasąmoningas vaistas susiduriantiems su psichologine trauma. Betmenas yra herojus, susidūręs su siaubinga trauma, kuomet jis būdamas vaiku matė nužudomus savo tėvus. Rosenburg savo antropologiniame „cosplay“ gerbėjų tyrime yra pastebėjusi, kad kuomet žmonės persirengia kaip Betmenas, daugelis yra linkę dalintis savo traumatiškomis patirtimis. Šiems imitatoriams persirenginėjimas Betmenu suteikia įkvėpimo, kadangi pats herojus sugebėjo atrasti gyvenime prasmės ir nepasiduoti žiauriose būties akimirkose.
Kitas pavyzdys galėtų būti Nuostabioji moteris (Wonder woman). Kaip pastebi Rosenberg, šis ištvermingas personažas rezonuoja su daugeliu merginų, iš dalies dėl to, kad ši herojė sugeba atsilaikyti vyriškų personažų dominuojamame komiksų herojų pasaulyje. Nuostabiosios moters imitavimas rūbais padeda merginoms švęsti ir aprėpti jos galią.
„Cosplay“ pirmiausiai yra pasirodymas (performance) – užsidėdamas kostiumą tu kitiems ištransliuoji matomą ir viešą pareiškimą apie savo paties ištikimybę kažkokiam personažui ar „komikso ženklui“, todėl Rosenburg buvo nustebusi atradus, kad daugelis „cosplay“ gerbėjų yra introvertai. Kuomet jie užsideda kostiumus, jie tampa kur kas labiau pasitikintys savimi ir geba kurti aplink save bendraminčių ratą.
„Cosplay“ yra daugiau nei paprastas persirenginėjimas savo pamėgtu fiktyviu personažu – tai saviraiškos forma, leidžianti įgyti daugiau pasitikėjimo savimi ar net susidoroti su savo asmeninėmis problemomis. Šį fenomeną supa atvira ir draugiška bendruomenė, kuri leidžia atsiskleisti asmenybei ir kūrybingumui. „Cosplay“ yra imitavimas geriausio įmanomo pasaulio ir personažo, kurį žmogus nori prieš save regėti – argi panašaus pobūdžio imitacija mes neužsiimame kasdien?