Visų pirma, esu didelis „Wolfenstein“ fanas ir mano pažintis su frančize prasidėjo ne nuo senojo „Wolfenstein 3D“ išleisto dar 1992, bet jau nuo kiek modernesnio „Return to Castle Wolfenstein“, žaidimų lentynas pasiekusio 2001 metais. Šis žaidimas man labai patiko, esu ne kartą jį peržaidęs nuo pradžios iki pat galo, ir, žinoma, visais sunkumo lygiais – paauglystėje tokius iššūkius priimdavau su dideliu užsidegimu.
2014 metais pasirodęs „Wolfenstein: New Order“ buvo išties puiki šaudyklė. Projekto kūrėjai daug dėmesio skyrė istorijai, jos plėtojimui, tad buvo išties lengva įsikūnyti į B.J Blazkowiczių, kuris pavaizduotas ne tik kaip negailestinga nacių naikinimo mašina, bet ir kaip realus žmogus su visu normaliu emocijų spektru. Kiti „Wolfenstein“ serijos žaidimai plėtojo scenarijų, įvesdami naujų tobulinimo ar „gameplay“ elementų, tačiau viskas buvo sujungta organiškai ir intuityviai.
„Wolfenstein: Youngblood“ pasirodė dar 2019 metais, tačiau vis prie šio žaidimo neprisėdau ir tai lėmė ir pakankamai įvairūs kritikų ir žaidėjų įvertinimai. Štai „Metacritics“ „Youngblood“ skyrė 69 balus iš 100, kai 2017 metais išleistas „The New Colossus“ vertinamas 86 balais iš 100. Taigi, kodėl naujausias frančizės žaidimas vertinamas žymiai prasčiau nei jo pirmtakai?
Pradėkime nuo istorijos. „Wolfenstein: Youngblood“ mus nukelia keliolika metų nuo „The New Colossus“ įvykių: JAV išsilaisvino nuo nacių jungo, o agentas Blazkowiczius su žmona Anya užaugino dvi dukras: Jessie ir Zofya. Pačioje žaidimo pradžioje sužinome, kad pagrindinis frančizės veikėjas dingo, tad dukrelės su drauge pagrobia sraigtasparnį ir nukeliauja ieškoti tėčio į vis dar Trečiojo reicho valdomą Paryžių. Šiam žaidimui skyriau jau beveik 12 valandų, tad nieko neišduodamas galiu pasakyti, kad istorija bei jos vystymas yra stipriausias „Youngblood“ elementas.
Pats žaidimas dėl nežinia kokių priežasčių buvo kurtas kaip „co – op“ stiliaus šaudyklė. Aš pats tokių šaudyklių nemėgstu, nes kartu su draugu kovoti prieš kompiuterio valdomus priešus man iš esmės nėra įdomu. Tai yra keistas bandymas sulipdyti „single player“ ir „online competitive“ į vieną elementą, bet, mano manymu, toks receptas neveikia ir blynas visada išeina pridegęs. Iš esmės jūs visą žaidimą turite paskui jus sekiojančią draugę – sesę, kuri ne tiek padeda kovoti prieš priešus, kiek yra jūsų atsakomybė, nes nuolat beatodairiškai įbėga į kovą, o jums ją tenka gelbėti. Ačiū, bet man daug smagiau vienam vykdyti misijas, o ne rūpinti tokių veikėjų likimu.
O dabar – apie paties mūšio ir judėjimo mechaniką. Priešai nėra labai skirtingi nuo jau pažįstamų iš kitų dalių, super kareiviai ir mechaninei robotai atrodo labai panašiai. Esminis elementas yra priešų šarvai – kai kurie iš jų turi šarvus, kurių nesunaikinę nepadarysite jokios žalos. Tai yra tiesiog erzinantis „Youngblood“ aspektas, nes su stipresniais priešais pradedate šokti absurdišką šokį – bėgiojate aplink, kad galėtumėte sunaikinti ant nugaros prikabintą skydo generatorių. Perteklinis, griozdiškas ir jokios pridėtinės vertės nesuteikiantis sprendimas.
Judėjimo mechanika išlieka tokia pati, kaip ir ankstesnėse dalyse, o tam tikrus elementus galite pasitobulinti žaidimo metu. „Double jump“ suteikia daugiau mobilumo ir leidžia pasiekti daugybę vietų, kurios kitu atveju būtų be jokios kitos paskirties tik atmosferinės, kas yra tikrai smagu.
Pats žaidimas remiasi atviro pasaulio principu. Bazėje imatės tam tikrų misijų, jas įgyvendinate keliaudami po miestą ir kovodami su naciais. Tik čia atsiranda daug pasikartojamumo, nes ne viena misija vyksta tame pačiame rajone, su priešais vėl reikia kovoti norint patekti į kitą gatvę, tad rodos, kad atsidūrėte „Švilpiko dienoje“. Dar smagiau – priešai turi „pomėgį“ atsirasti kokie penki metrai jums už nugaros, net ir tada, kai jau „išvalėte“ visą teritoriją. Pats žaidimas stokoja įdomesnės aplinkos, nes kai veiksmas vyksta viename mieste, pastatai ir vizualinė atmosfera kartojasi ir misijų vykdymas mano minėtuose tuose pačiuose rajonuose gali pradėti įgristi.
Gebėjimų vystymo sistema panaši į praėjusių dalių, tačiau kiek keista ir neintuityvi. „Old Blood“ ar „New Colossus“ naujus gebėjimus įgaunate įvykdę tam tikrus iššūkius, o „Youngblood“ juos atsirakinate keldami veikėjų lygį ir gaudami taškus. Tiek ir tiek taškų jums kainuos tokį ir tokį gebėjimą. Kai kurie gebėjimą turi ir lygio „cap“ siekiant išlaikyti žaidime balansą. Ginklų vystymo sistema taip pat nėra bloga, bet jai irgi verkiant trūksta intuityvumo. Ginklų „upgrade“ perkami aplinkoje renkant sidabrines monetas, kas irgi atsibosta, nes nuolat vis tas pats kartojasi.
Iš esmės „Wolfenstein: Youngblood“ yra įvairiausių stilių ir žanrų mišinys, atrinkęs ir bandęs inovatyviai juos pritaikyti. Ar pavyko? Deja, ne. Šis žaidimas nėra „loot shooter“, tačiau jus verčia rinkti monetas ginklų tobulinimui. Šis žaidimas nėra „RPG based“, tačiau jus verčia kelti žaidėjų lygį pasirenkant tam tikrus gebėjimus. Šis žaidimas labai nori būti „co – op“, tačiau viskas pateikiama, kaip „single player“ tipo projekte. Atrodo, kad tai yra didelis vienas kitam iš esmės prieštaraujančių elementų rinkinys.
Žinoma, „Wolfenstein: Youngblood“ negalime laikyti tragišku, jis pakenčiamas, tačiau jis yra kaip paskutiniai „Game of Thrones“ serialo sezonai – nors ir išsikvėpę bei neįdomus, bet puikiai pastatyti, tad jūs juos žiūrite, nes juk įdomu, kaip viskas baigsis. Aš pats ilgainiui tikrai pereisiu šį žaidimą, bet daugiau iš pagarbos B.J Blazkowicziui ir puikiai kitų frančizės dalių istorijai nei naujoms „Youngblood“ inovacijoms.
Jei nesate žaidę naujosios „Wolfenstein“ serijos, ją tikrai jums rekomenduoju, o stacionarų kompiuterį bei monitorių geriausiems potyriams galite išsirinkti „Esports namų“ partnerio „Topo centras“ tinklalapyje.
