Apie dzūkų, aukštaičių, žemaičių ir suvalkiečių velykines vaišes pasakoja Nijolė Marcinkevičienė. Vienas Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio vyr. specialistės svarbiausių darbų – vaikščioti po kaimus ir užrašinėti žmonių prisiminimus. O jų apie Velykų stalą būta daug.
Suvalkija: ne kiek gausu, kiek sotu
Velykinis stalas, anot N.Marcinkevičienės, Suvalkijoje buvo ir yra ne tiek gausus, kiek sotus. Jau seniai šiuose kraštuose nesilaikoma tradicijos velykinius valgius gaminti ant šventintos ugnies. Penktadienį suvalkiečiai kepdavo pyragus, saldumynus, o šeštadienį gamindavo mėsiškus valgius.
„Šeimininkei garbės reikalas, kad velykinis pyragas būtų gerai iškilęs, kuo aukštesnis. Pyrago receptas tradicinis. Miltinis patiekalas – kropeliai, kurie kepami riebaluose panašiai kaip spurgos, – ir šiandien dar populiarus šių kraštų šventinis patiekalas. Vyresni žmonės gerai mena ragaišius iš kvietinių nepikliuotų miltų. Jiems mielės buvo gaminamos iš apynių, kuriuos, užpylę cukrumi, raugindavo butelyje. Ragaišių raugui dar buvo naudojamos trintos šutintos bulvės, ruginiai miltai“, – savo žiniomis dalijasi pašnekovė.
Suvalkiečiai ilgiausiai išlaikė tradiciją Velykoms kepti ar virti kiaulės galvą. Papročių ir apeigų specialistės teigimu, kiaulės gebėjimas knisti žemę siejamas su arimu, kuris prasideda tuoj po Velykų. Valgyti kiaulės galvą, ypač knyslę, reiškia tikėtis gero javų derliaus. „Suvalkiečiai linkę šią dieną valgyti daug mėsos. Sukdavo ir slėgdavo karkas. Iš kiaulės kojų, liežuvio, šnipo virdavo šaltieną. Labai madinga buvo iš vakaro kepti kugelį su kiaulės kojomis ar kitokia riebia mėsa“, – teigia N.Marcinkevičienė.
Štai ką kaimo moterėlės apie suvalkietišką Velykų stalą papasakojo Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotojai: „Tortinių sausainių kepdavo. Suplaki atskirai baltinį, tada trynį ir sumaišai į krūvą. Įpili miltų, cukraus, supili į blėką. Kai iškepa, ataušta, supjaustai degtukų dėžutės dydžio gabaliukais.“ (A.Jasaitienė, g. 1939 m., Turčinų k., Šakių r.), „Ką turėdavo, tą ir pagamindavo Velykoms. Kiti butelninkai tik margučių išsivirdavo, duonos pasikepdavo, ir Velykos.“ (O.Naujokienė. g. 1900 m.. Žigmundų k., Šakių r.).
Velykiniai valgiai Suvalkijoje buvo gaminami iš anksto, kad pirmą šventės dieną nereikėtų „nei šakaliuko skelti“. Krosnis šeštadienį buvo kuriama du kartus. Antroje dienos pusėje pakūrus krosnį ir jai išsikūrenus, stūmė į ją kumpį, kugelį, puodą su dešrelėmis. Grįžus iš bažnyčios, visa tai buvo traukiama iš krosnies, ir dar šilti valgiai nešami ant stalo. Bronė Jokubauskienė iš Kuosių kaimo N.Marcinkevičienei papasakojo, kokį stalą, paruoštą velykiniams pusryčiams, ji prisiminė iš vaikystės: „Stubinėje stovėjo gražus stalas. Ant šėpstalio stovėjo aukšta kiaušininė su gražiausiais margučiais. Ant stalo palivotos lėkštės su kaupeliu pridėtos mėsos, dešrelių. Didžiausias dubuo šaltienos. Viduryje stalo baltas sūris ir stotkelis sviesto. Gėrimas – runkelinis ar nestiprus miežinis alus, džiovintų vaisių kompotas.“
Dzūkija: gražu ir pašventinta
Dzūkai Velykoms virė riebius kopūstus su kiauliena, slėgė karkas, virė šaltieną, kepė kvietinius pyragus, kuriuos mėgo valgyti su grietinėle ar pienu atskiesta varške, sūriu, sviestu. Pašnekovė pasakoja, kad dzūkai ir Vilniaus kraštas ilgiausiai išlaikė paprotį neštis į bažnyčią pašventinti valgių. Svarbiausia pašventinti kiaušinius, pyragus, duoną. „Sakoma, jei kada nors kur nors paklystum, reikia prisiminti, su kuo dalijaisi pašventintu kiaušiniu, ir blūdas praeina, ir randi kelią“, – pasakoja N.Marcinkevičienė.
Sakoma, jei kada nors kur nors paklystum, reikia prisiminti, su kuo dalijaisi pašventintu kiaušiniu, ir blūdas praeina, ir randi kelią.
„Moteros tuoj puodus iš pečiaus, spotkus kokius gražiausius turėjo, tai jau Velykom suneš, alui ar girai skleinyčias sustacis. Sėdus prie stalo motinos pasako maldų, visi persižegnoja ir pradeda valgyc. Nu jau vyresni pasidzaugia, kad gyvi ir sveiki sulaukė šventų Velykų. Pirmiausia pradeda valgyc švencytų kiaušinį su drusku.“ (V.Verseckaitė, g. 1915 m., Mištūnų k., Šalčininkų r.)
„Nedėlios rytų jau atsigavėjimas pilvu. Pirmiausia dažytu kiaušiniu atsigavi. Kiaušinį ne tep prastai muša, bet vienas su kitu aina kapynių ir būtinai suvalgo kiaušinį. Ir senas, ir jaunas atsigavi – kiaušiniu. Tadui valgo mėsų, košalienų, smetonų dažai su pyragu. Kap kas ir to neturėjo – prisverda kopūstų ir strabia.“ (S.Buckuvienė. g. 1927 m., Čebatorių k., Varėnos r.)
„Velykom maistų švencydavo. Turėjo specialias karbijas nupyntas iš šiaudų ir lazdyno skaldyto. Gražios, tankiai sluoksniais supyntos. Jas specialiai švariai laikė. Šitos karbijos skyrtos cik Velykų švenciankai. Jos užsidengia dangcu ir pacu gražiausiu auscini juostu sujuosia. Atrodė labai gardus pašvencytas, iš šitos karbijos išimtas maistas. Deda visko, kų valgėm: mėsos, kiaušinių, sūrio. Prieš Velykas dešrukes daro, pyragų, mėsų iš vakaro kepa, tai šitų deda karbijon. Prieš tekėjimų saulės būna mišios, po mišių pasvencina. Katris nevažiuoja bažnyčion, tai užkuria pečių. Virė kopūstus su mėsu. Valgyc pradeda nog kiaušinio. Suvalgo švencytus, tadu ima po kiaušinį ir valgo su krienu. Velykos be krieno neapsėj. Per Velykas kiaušinį valgė ir su sviestu.“ (M.Kakažienė, g. 1917 m., Levūnų k., Varėnos r.)
Žemaitija: po „prisikėlimo“ – riebus maistas
„Ko gero, žemaičiai iš kitų regionų gyventojų išsiskiria tuo, kad jie Velykoms gamina daug ir įvairių valgių. Populiarus riebus šiupinys, mėsos suktiniai, paukštiena, gardūs pyragai“, – apie žemaitišką velykinį stalą pasakoja N.Marcinkevičienė.
Vyresni žemaičiai atsimena, kad velykinis stalas buvęs gausesnis už kalėdinį. Gaminti pradėdavo nuo ketvirtadienio. „Alų dirbom ketvirtadienį, šeštadienį visus kitus valgius gaminom. Kad buvo pikliavotų miltų, kepėm pyragą, o kad nekepėm ragaišį iš miežių ar kviečių. Sumal stambius miltus. Įpil pieno, druskos ir minko. Po pečiaus iškepa. Kad noram paskanint, dar morkų sutarkuoja ir dėjo ragaišio viršuj. Morkas tarkuotas sutaiso su cukrum, įdės grietinės ar sviesto ant viršaus, kad ragaišis būtų velykinis. Morkienė ant viršaus – ir gražu, ir skanu. Ragaišį su kava valgėm. Auginom cikorijas, deginom ir kavą darėm. Turėjom mašinką, susimalam. Velykoms pasilaikėm cikorijos, kad būtų kavos su ragaišiu, kad buvo – pieno pylėm, kad nebuvo – juoda.“ (L.Lunkevičienė, g. 1903 m., Krykalių k., Naujosios Akmenės r.).
Ant Velykų stalo žemaičiai dėdavo išsprogdintų berželių šakų, stalą gausiai išpuošdavo žalumynais. Daugiausia prisiminimų N.Marcinkevičienė išgirdo apie ypatingai gausų ir įvairų žemaičių velykinį pusryčių stalą.
„Velykų rytą buvo kumpis išvirtas ir apkeptas, buvo pyrago visokio: varškės, aguoninio, sauso. Sausainiukų prikepdavo, pyragiukų pridarys. Būtinai šaltienos išvirdavo ir Velykoms ruletą spausdavo. Išverda kiaulės galvikę, kojikes. Paverda mažesniam kieky vandens. Kai jau ilgai pavirę, sudeda šitą mėsytę į surmaišį ir šaltai išnešę paslėgs – Velykų skanumynas.“ (Z.Vaičienė g., 1930 m., Šilėnų k., Mažeikių r.).
„Kai šeštadienį varpai atgavės, tai šutins šiupinį. Būtinai šiupinys su riebia kiauliena. Tokį puodą „čigūną“ su dviem rankenom turėjom. Stambios kruopos ir mėsa. Įdės pipirų, lapelių babkavų, dar žirnių įdėdavo. Rytmetį Velykų duos šiupinio. Atgavėjimui riebus maistas. Mamos mūsų tokia tradicija: po „prisikėlimo“ – riebus maistas. Ir šaltiena bus išvirta, ruletas paslėgtas, tai kokia vištelė bus ištroškinta, kumpis ir krienai. Kumpis virtas. Būtinai turi būt kąstinis prie kiaušinių. Kepdavo pyragą, ir sūris turi būt. Sviesto avinėlį padarom Velykoms. Sviestą išpūsdavo švirkštu, kad būtų garbanėlės, ragiukus išpučia, akys iš uogų. Sūris ir varškės pyragas – mamos gaminiai būtini. Mama padarys mielinę tešlą, išklos ant keptuvės, uždės varškės, iškočios tešlos juostelėm ir tą varškę užkryžiuos.“ (A.Beitienė g., 1930 m., Palangos m.).
Aukštaitija: miežinis alus ir „špokiukai“
Aukštaičiai virš velykinio stalo mėgo kabinti šiaudinius sodus. Kepė pyragus-bobas, slėgė sūrį. Valgymą pradėdavo trumpa malda, palinkėjimais. Dažnai visa šeima dalydavosi vienu pašventintu kiaušiniu. „Sakoma, jei kada nors kur nors paklystum, reikia prisiminti, su kuo dalijaisi pašventintu kiaušiniu, ir blūdas praeina, ir randi kelią“, – šypsodamasi pasakoja N.Marcinkevičienė.
Velykos – pavasario šventė, sugrįžta paukščiai, todėl aukštaitės šeimininkės iš pyraginės tešlos likučių iškepdavo „paukščiukus“, vadinamus „varnelėmis“, „pempėmis“, „špokais“. „Iš bulkinės tešlos baba iškepdavo labai skanius bundukus. Vadindavom juos špokiukais. Viduj įdėdavo lašiniukų, pasmožytų su cibuliukais. Ištraukia, tai plaktu kiaušiniu kiekvieną patepa ir apiberia tirštai kmynais. Gaunasi tokie tamsūs bundukai, kuo tikriausi špokai dėl didelio vaikų džiaugsmo.“ (O.Andrijauskienė, g. 1905 m., Radviliškis.)
„Pas mano mamą daug vaikų augo, bet Velykoms, kokie metai bebūtų, kepė baltą babką ir rudą. Balta iš kvietinių miltų ir iš 15-os kiaušinių kepas. Rudų iš duoninės tešlos, bet dėdavo kiaušinių, grietinės ir cukraus. Puode kepė, tokios aukštos. Saldainiuką vieną kitą dėl grožio ant viršaus padėdavom. Ne kiekviena šeimininkė mokėjo iškepti velykinę babką. „Mozūrų“ kepdavo mama, meduolių, pipirninkų.“ (Zakarauskienė, g. 1910 m., Skaisgirių k., Pasvalio r.)
Šiauriau gyvenantys aukštaičiai Velykoms būtinai pasidarydavo salyklinio miežinio alaus, kepė pagerintą duoną, aliejuje virė žagarėlius, spurgas. Aukštaičiai išlaikė miežinio, „tikrojo“ alaus gaminimo ir gėrimo tradicijas, iki šių dienų nepamiršo patiekalo – kaitinto alaus su grietine. Tai valgis, ypač tinkantis antrai ar trečiai Velykų dienai.
„Padarydava alaus miežienia. Ti Velykos, ti Kalėdos... Tą alų užbaltydava su pienu. Pas vienų, kitų nešdava pavaišint. Va švintėm padaro i tau atnešio baltyta alaus. Mežinis jis būdava i tad baltydava. Nieka ti nedėdava, ni ti cukros, ni ti nieka, tiktais va melių įdėdava, parsunkdava. Retė labė darydava.“ (M.Kalvaitienė., g. 1909 m., Pašilių k., Panevėžio r.)
N.Marcinkevičienės nuotr./Aukštaičių velykinė riestė vadinama „Velykų krėngele“. |