Nauda organizmui
Šiaurietiškas ėjimas – puiki fizinio aktyvumo ir sveikatos saugojimo bei stiprinimo forma, tinkanti bet kurio amžiaus žmonėms, bet kokiu oru ir bet kuriuo metų laiku. Einant gerai įvaldyta technika galima panaudoti iki 90 proc. raumenų (dirba ne tik kojų bet ir viršutiniai kūno raumenys), ugdoma taisyklinga laikysena.
Dar klausiate, kam jums lazdų, juk galite pasivaikščioti ir be jų? Vaikštant su lazdomis sudeginama 20-50 % daugiau kalorijų per valandą nei einant be lazdų, o tai padeda efektyviau mažinti kūno masę, gerina medžiagų apykaitą. Sistemingos treniruotės gerina fizinį pajėgumą, ypač ištvermę ir jėgos ištvermę, judesių koordinaciją;
Šiaurietiškas ėjimas tinka ir ne tik norintiems atsikratyti keleto papildomų kilogramų. Dėl moksliškai pagrįstos, kaulus bei sąnarius saugančios ir stiprinančios technikos, treniruočių gamtoje, šiaurietiškasis ėjimas yra puiki reabilitacinė priemonė gydant kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimus, stuburo ir sąnarių ligas, osteoporozę.
Kai kurie, norintys užsiimti aktyvia fizine veikla pastebi, kad bėgimas – ne jiems. Šiaurietiškas ėjimas – puiki išeitis, mat skirtingai nei bėgimas, jis nuima dalį krūvio, tenkančio kojų sąnariams ir nugarai, o teisingai atliekami rankų mostai atpalaiduoja kaklo ir pečių raumenis;
Vienaip ar kitaip, ėjimas – prigimtinė mūsų judėjimo forma. Negimėme skraidyti, bėgioti, važinėti dviračiu ar plaukioti. Ir nors puikiai galime visa tai daryti, daugiausia mes vaikštome. Tai kas mums trukdo imti lazdas ir išeiti pasivaikščioti? Tai vienas pigiausių būdų pasimankštinti, pabūti gamtoje.
Kilmė – Suomijoje
Šiaurietiškasis ėjimas atsirado Suomijoje. Jau nuo 1930 metų lygumų slidininkai naudojo lazdas vasaros treniruotėms. 1996 metais ištobulinus slidinėjimo raižyta vietove techniką ir suderinus su įvairiais jėgos ir raumenų tempimo pratimais bei pradėjus gaminti specialias lazdas, ėjimo su lazdomis būdas iš Suomijos paplito visoje Skandinavijoje.
Lietuvoje šiaurietiškas ėjimas sparčiau paplito 2007 metais. Maždaug prieš pustrečių metų yra įsteigta Lietuvos šiaurietiškojo ėjimo asociacija. Kol kas šiaurietiškas ėjimas yra populiaresnis šalies moterų tarpe: net 80 proc. šiaurietiškojo ėjimo mėgėjų yra moterys. Ir nors dauguma šios veiklos mėgėjų – miesto žmonės, rajonai taip pat yra aktyvūs, turi savo neformalius šiaurietiško ėjimo klubus. O klubuose – savos tradicijos: entuziastai derina ėjimą su pirtimis, arbatos gėrimo ceremonijomis, eina į nedidelius žygius.
Ką reikia žinoti?
Daugelis mūsų esame įpratę viso išmokti patys ar iš video įrašų. Norint išmokti taisyklingai vaikščioti su lazdomis, vertėtų kreiptis į instruktorių. Tuomet rezultatai bus maksimalūs. Instruktorių dar nerasime visuose Lietuvos miestuose, tačiau subūrus grupelę besidominčių asmenų, galima pasikviesti šios srities žinovą. Jie paprastai – buvę sportininkai, ir universitetų dėstytojai, fizinio lavinimo mokytojai, kineziterapeutai, sporto treneriai.
Lazdos šiam užsiėmimui – tikai ne bet kokios. Šiaurietiškojo ėjimo lazdos turi specifinę rankeną. Per ją ranka ir lazda tarsi susilieja. Ten, kur eina ranka, eina ir lazda. Nėra jokio laisvumo. Tad perkant labai svarbu sugebėti lazdas atskirti. Jei žmogus nemoka to pats padaryti, turėtų pasikonsultuoti su specialistais. Pavyzdžiui, su amortizatoriais. Tokios lazdos šiaurietiškajam ėjimui visiškai netinka. Jos turi būti kietos.
