Pagal Lietuvoje galiojantį standartą LST 1919:2003 „Mėsos gaminiai“ aukščiausios rūšies mėsos gaminiai turi būti gaminami tik iš mėsos žaliavos, nenaudojant augalinės ar gyvūninės kilmės mėsos pakaitalų, maisto užpildų ir mechaniškai atskirtos mėsos.
I rūšies mėsos gaminiuose mėsos pakaitalų, užpildų ir krakmolo naudojimas yra ribojamas, neleidžiama naudoti sojos miltų. II rūšies mėsos gaminiuose neribojamas krakmolo ir užpildų kiekis, tačiau gamintojas privalo jų kiekį nurodyti ženklinimo etiketėje.
Skirtumai pagal rūšį
Tad belieka vartotojui išsirinkti, kurios rūšies gaminys atsidurs jo pirkinių krepšyje ir ant pusryčių ar pietų stalo. VMVT pateikia paprastą pavyzdį: aukščiausios rūšies virtoje dešroje riebalų negali būti daugiau kaip 22 proc., drėgmė neturi būti didesnė kaip 69 proc., o mėsos baltymų negali būti mažiau kaip 8 proc. II rūšies virta dešra gali būti labai riebi, nes riebalų kiekis neribojamas, drėgmė gali siekti 75 proc., o mėsos baltymų – tik 5 proc. Taip pat joje gali būti iki 2 proc. sojos baltymų ir krakmolo, kurio kiekis neribojamas.
Maistingiausia ir skaniausia yra pirmos kategorijos mėsa, kuri yra naudojama gaminant aukščiausios rūšies mėsos gaminius (dešras). Tokioje mėsoje yra 12-19 proc. riebalų. Jeigu riebalų kiekis būna per mažas arba per didelis, mėsa nėra tokia maistinga ir skani. Geresnes kulinarines savybes turi mėsa, kuri turi tam tikrą riebalų (ypač įsiterpusių į raumenis) ir raumenų santykį, tokia mėsa dar vadinama marmurine.
Tiesa, kai kurie gaminiai negali būti I ar II rūšies. Standartas įgalioja gamintojus ne tik gaminti mėsos gaminius, kurie atitiktų tam tikrus kokybės rodiklius pagal rūšį, bet ir tam tikrų vartotojui įprastų pavadinimų dešras ir dešrelės gaminti tik kaip aukščiausios rūšies
Tarkim, virtos „Panerio“, pieniška, daktariška dešros, virtos pieniškos dešrelės, virtos rūkytos, karštai ar šaltai rūkytos dešros (servelatas) turi būti tik aukščiausios rūšies mėsos gaminiai. Jeigu gamintojas produkto pavadinime nori vartoti tokius žodžius kaip „ekstra“, „prima“, „premium“, „liuks“, „aukščiausios klasės“, „auksinis“, „lietuviškas“, gaminys taip pat turi atitikti tik aukščiausiai rūšiai nustatytus kokybės rodiklius.
Visa informacija – gaminio etiketėje
Mėsos gaminio ženklinimo etiketėje turi būti nurodytas mėsos gaminio pavadinimas ir jo terminio apdorojimo būdas, gamintojo pavadinimas ir adresas, gaminio rūšis, gaminio sudėtis, išvardijant mažėjančia tvarka gamybai naudotas žaliavas, maisto priedus, laikymo sąlygos ir tinkamumo vartoti terminas.
Žinoma, net ir to paties pavadinimo, bet skirtingų gamintojų dešra ar kitas produktas savo skoniu, sudėtimi, gamybos technologija, kaina ir kitomis savybėmis gali gerokai skirtis. Tam įtakos turės ir žaliava, ir gamybos technologija, ir darbuotojų kvalifikacija, ir jų atidumas.
Kaip laikomasi kokybės reikalavimų, anot Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto Maisto produktų technologijos katedros docentės Rimantės Vinauskienės, stebi VMVT specialistai, Europos Sąjungos atitinkamų institucijų ekspertai.
Docentės teigimu, produktas turi būti saugus vartoti, nekenkti žmogaus sveikatai, nekelti rizikos. Tam ir yra ne vienas norminis aktas, institucijos, sekančios, kaip jų laikomasi. Kiekvienas atvejis, kai paaiškėja, kad buvo pažeisti vienokie ar kitokie kokybės standartai, kruopščiai tiriamas.
Jeigu moksliniais tyrimais įrodoma, kad kurie nors maisto priedai gali daryti neigiamą įtaką žmogaus sveikatai, jie, anot R.Vinauskienės, tuoj pat yra išimami iš apyvartos.
Parengta bendradarbiaujant su „Biovela“
