Paklausti apie tai, kada gyvas, arba kitaip, dar žalias maistas, atkeliavo į Lietuvą, lietuviai „žaliavalgiai“ šypteli: jis niekada ir nebuvo iškeliavęs, tiesiog niekas jo neišskyrė ir nesuklasifikavo. Bendrai sutariama, kad gyvo maisto pradininkė – lietuvių kilmės amerikietė daktarė Ann Wigmore. Savo biografijoje ji mini močiutę, vaikystėje anūkę gydžiusią žolelėmis ir kitomis natūraliomis priemonėmis. Būtent A. Wigmore pradėjo eksperimentuoti ir tyrinėti gyvo maisto teikiamą naudą ir ypatumus, iš pradžių įkūrė sveikatingumo mokyklėlę, o paskui su gyvo maisto tėvu laikomu Viktoru Kulvinsku – Hipokrato institutą.
Kitokį, gurmanišką, požiūrį į gyvą maistą pasiūlė Kalifornijos gyvo maisto institutas (Living Light Culinary Arts) – jame tobulinasi virėjai iš viso pasaulio.
Kas tas gyvas maistas?
Iš esmės tai maistas, kurį ruošiant nenaudojama aukštesnė negu 45 laipsnių temperatūra. Pasak šios srities specialistų, aukštesnėje temperatūroje produktai praranda didžiąją dalį vitaminų ir enzimų, todėl sunkiau ir ilgiau virškinami. Tokio maisto dažniausiai persivalgome, nes jo reikia daugiau, kad gautume būtiną kiekį maistingųjų medžiagų. Šviežiuose vaisiuose, daržovėse, termiškai neapdorotose kruopose, riešutuose ir pan. esančios gyvybiškos dalelės – enzimai – padeda organizmui lengviau įsisavinti visas maistines medžiagas. Taip organizmas gauna daugiau energijos, jis skatinamas augti, stabdomas senėjimo procesas.
Apskritai gyvas maistas – tai ir mėsa, ir žuvis, ir įvairūs pieno produktai, netgi kiaušiniai, tačiau būtinai termiškai neapdoroti ir genetiškai nemodifikuoti, taigi ir ekologiški.
Apskritai gyvas maistas – tai ir mėsa, ir žuvis, ir įvairūs pieno produktai, netgi kiaušiniai, tačiau būtinai termiškai neapdoroti ir genetiškai nemodifikuoti, taigi ir ekologiški. Tad valgantys gyvą maistą nebūtinai turi būti vegetarai arba veganai, kai kurie netgi apsiriboja vien gyvūninės kilmės produktais.
Iššūkiai ir pagundos
Susižavėjusiems šiuo iš pirmo žvilgsnio paprastu mitybos būdu, skubame užduoti keletą klausimų. Ar pajėgiate įsivaizduoti savo ateitį be šviežių bandelių? Ar matote save kepsnių vakarėlyje su būriu žmonių, ne tik nevertinančio gyvo maisto, bet nežinančio, kad toks apskritai yra? Ar esate pasiruošę planuoti savo valgiaraštį kelias ir net keliolika dienų į priekį?
Apsispręsti valgyti tik gyvą maistą – ryžtingas gyvenimo žingsnis, tuo labiau kad tuoj pat ima vilioti visi uždrausti vaisiai. Pasirinkusieji šį mitybos – ir gyvenimo – būdą sako, kad „negyvo maisto“ ne šiaip norisi, o tiesiog beprotiškai trokštama. O ir kasdienybė susiklosto taip, kad alkis užklumpa netinkamiausiu momentu. Susideda nuovargis, laiko stygius.
Atradimai ir malonumai
Kita gyvo maisto medalio pusė taip pat egzistuoja. Išbandžiusieji apibūdina tai kaip nuotykį, kūrybingą eksperimentą – įdomu stebėti, kokios mintys ir nuotaikos kyla pamėginus įvairų maistą, kaip keičiasi kūnas, gerėja savijauta.
Gurmaniškus potyrius atveria kiekvienas kąsnis – kiekvienas pomidoras ar obuolys turi savitą skonį. Smagu eksperimentuoti maišant įvairius skonius, ragauti naujų derinių ir laukti staigmenos, nes niekada nežinai, kas išeis.
Kaip ruošti gyvą maistą
Iš šalies atrodo, kad jei nebus noro apsiriboti paprasčiausiu būdu, t. y. graužti morką ir kopūstą, gyvam maistui paruošti reikės nemažai finansinių išteklių. Tačiau, kaip savo tinklalapyje rašo žinomas gyvo maisto virėjas Linas Kesminas, šiuo vertingu maistu įmanoma maitintis už nedidelę kainą – tereikia prisiminti, kad daug ką galima (ir reikėtų) pagaminti iš Lietuvoje augančių uogų, vaisių ir daržovių.
Gyvam maistui ruošti dažniausiai naudojamas didelių apsukų elektrinis maišytuvas, smulkintuvas, trintuvė, sulčiaspaudė ir specialus džiovintuvas. Maistą galima ir šaldyti.
Vaisius, daržoves, riešutus paruošti lengviau, o kruopas dažniausiai reikia užmerkti ir palaikyti per naktį. Kaip atvirauja L.Kesminas, norint paruošti gyvą maistą, reikia būti kantriam ir kruopščiam. Be to, svarbu ir kūrybiškumas, o ilgiausiai turbūt užtrunka sugalvoti, ką gaminti.
Džiovinti produktai (duonelės ir pan.) ilgai išsilaiko nesugedę, tad jų verta pasigaminti iš anksto ir didesniais kiekiais. Prie jų per kelias minutes galima paruošti užtepėlių iš riešutų ar daržovių, pridėti daigintų sėklų.
Puikiai pravers ir orkaitė – joje maistą tinka ne tik džiovinti, bet ir „troškinti“. Tiesa, procesas bus ilgas, tačiau daržovės tikrai neprisvils.
Lengvai pasigaminsite net ir saldumynų, pavyzdžiui, iš sumaltų saulėgrąžų ir sezamų sėklų bei medaus. Galite pažaisti skoniais – pridėkite kakavos ar cinamono, džiovintų vaisių, maltų saldžiųjų ceratonijų, kokosų drožlių.
Gyvo maisto gerbėjai
Lietuvoje gyvo maisto gerbėjų vis daugėja. Viena iš jų, Agnė Brazienė, dirbanti filmų kūrimo srityje, dalijasi asmenine patirtimi ir gyvo maisto gerbėjų kasdienybe: „Pirmą kartą apie gyvą maistą išgirdau dirbdama su Holivudo aktoriumi Woody Harrelsonu, tačiau dėmesio neatkreipiau. Atrodė, kad reikės skirti daug laiko ir indėlio: planuoti kitos dienos valgiaraštį, o gal net turėti ir atskirą virėją kaip Woody Harrelsonas.
Prieš metus į rankas pakliuvo vaizdo medžiaga apie organizmo valymą valgant tik gyvą maistą. Jo herojė – pradininkės Ann Wigmore mokinė Karyn Calabrese, graži ir energinga moteris. Tikrai neįtartum, kad jai – 62-eji. Klausantis kilo įtarimas, kad paslaptis, kurią ji žino, gali ir turėtų būti veiksminga. Pradėjau domėtis, skaityti knygas, rinkti receptus, o galiausiai – eksperimentuoti virtuvėje.
Stengiuosi, kad gyvas maistas sudarytų didžiąją mano dienos raciono dalį. Jau kurį laiką rytą pradedu šviežiai spaustomis apelsinų sultimis arba vaisių salotomis su klevų sirupu. Pietūs: salotos, riešutų paštetu įdaryta paprika arba trinta daržovių sriuba, arba arba... Sąrašas galėtų būt labai ilgas.
Valgant tik nekeptą ir nevirtą maistą pagerėja organizmo būklė. To rezultatas – gera savijauta.
Beje, apie desertus. Jų tiek daug ir įvairių, kad kone kiekvieno recepto išbandymas man – naujas atradimas. Galbūt todėl vos pagaminusi vieną skanėstą imuosi antrojo ir netrukus prireikia draugų pagalbos, kad viską suvalgytume. Naujais patiekalais susidomi net užkietėję mėsos mėgėjai – po vakarienės klausia recepto. O aš su pasimėgavimu priverčiu svečius žaisti „Spėk, ką valgai“ – jiems dažniausiai tenka pasiduoti.
Valgant tik nekeptą ir nevirtą maistą pagerėja organizmo būklė. To rezultatas – gera savijauta. Suprantama, pripratus prie kepto maisto skonio, gali būti sunku skonio receptorius įtikinti priešingai. Tačiau pasiryžus paeksperimentuoti virtuvėje, įprastos salotos su „Tahini“ (sezamų sėklų pasta, aut. past.) ir medaus padažu gali nustebinti – jos sočios ir visiškai naujo skonio. O erdvės eksperimentuoti ir variantų – begalė.
Ruošiantis į tolimą kelionę prie dantų šepetuko vertėtų įsidėti ir virtuvinį kombainą – sulčiaspaudę ir smulkintuvą. Tačiau jei prasižiojęs lagaminas labai greitai artėja prie 20-ies kilogramų ribos, paprasčiausią smulkintuvą nusiperku vietoje. Juo patogiai galima plakti vaisių ir sojų pieno kokteilius, gaminti riešutų ir sėklų paštetus. Taip pat kiekviename mieste draugų ir kolegų padedama susidarau skaniausius vegetariškus patiekalus siūlančių restoranų sąrašą.
Mano vienas didžiausių pomėgių – valgyti. O valgyti gyvą maistą ir jaustis energingai – tikriausiai naujasis pomėgis.“
