„Smirnoff“ – degtinė Nr. 1
„Smirnoff“ distileriją 1864 m. Rusijoje įkūrė Piotras Smirnovas. Jo degtinė buvo taip vertinama, kad tapo oficialia caro rūmų degtine, o ant butelių leista vaizduoti Rusijos herbą.
Caro vertinta kokybė pasiekiama degtinę 3 kartus distiliuojant, kol gaunamas tyras, neutralaus aromato distiliatas. Tada filtruojant puiki degtinė atskiriama nuo geros. Kiekvienas „Smirnoff“ lašelis 10 kartų ir ne mažiau nei 8 valandas filtruojamas anglies filtrais, kurie likusias priemaišas išvalo veiksmingiau nei kiti (pvz., smėlio). Anglį, reikalingą „Smirnoff“ degtinei gaminti, ruošia ir tiekia tik vienas oficialus gamintojas Lenkijoje. Filtruotas „Smirnoff“ distiliatas galiausiai sumaišomas su demineralizuotu vandeniu ir gaunamas neutralus aukščiausios kokybės gėrimas – bekvapis, beskonis, bespalvis.
Gaminant kiekvienos „Smirnoff“ partijos kokybė tikrinama 57 kartus, vėliau profesionalių degustatorių vertinama balais (vadovaujantis dešimtbale skale) – dešimtukas žymi tobulą skonį. Populiariausias „Smirnoff“ vertinimas 9,6–9,7 balo.
„Johnnie Walker“ – populiariausias pasaulyje viskis – progreso ikona
„Johnnie Walker“ – pripažintas škotiško viskio standartas, su kuriuo lyginami visi kiti. 1867 m. Johnas Walkeris tapo parduotuvėlės Kilmanrocke savininku ir miesto turtuolių tiekėju. Ruošiant arbatų mišinius jam kilo idėja maišyti ir viskius. Skirtingai nuo kitų gamintojų, dažniausiai siūliusių gana lengvą viskį, J.Walkerio mišiniai garsėjo kaip „dideli ir galingi“: ragaujant buvo juntami susipynę dūmų aromatai iš Vakarų pakrantės ir sodrūs, salstelėję rytų distilerijoms būdingi kvapai.
Viskis pagamintas siekiant sukurti nepralenkiamos kokybės gėrimą ir sumaišytas iš daugiau kaip 40 savito skonio ir skirtingai brandintų viskių. Patentuotas „Old Highland whisky“ vardu. Tai – „Johnnie Walker Black Label“ pirmtakas, savo dabartinį vardą gavęs 1909 m. Kadangi XX amžiaus pradžioje ypač išpopuliarėjo kokteiliai, atsirado maišyti tinkamo viskio poreikis. Walker'ių šeima įvertino šią tendenciją ir nusprendė sukurti naują, tarptautinei rinkai skirtą viskį – „Johnnie Walker Red Label“. Sumaišę daugiau nei 35 skirtingus viskius Walkeriai gavo tvirto dūmų aromato gėrimą, kurio geriausios savybės atsiskleidžia maišant. Smarkiai dirbant po 11 metų „Johnnie Walker Red Label“ jau buvo mėgstamas 120 pasaulio šalių, o žingsniuojančio žmogaus figūra ir kvadratinis butelis su įstriža etikete plačiai atpažįstami.
Artėjant Antrajam pasauliniam karui „Johnnie Walker“ tvirtai užėmė populiariausio pasaulyje maišyto škotiško viskio poziciją ir ją išlaiko iki šiol. Abiejų rūšių viskis atlaikė laiko išbandymą ir pelnė daugiau nei 40 prestižinių apdovanojimų vien per pastaruosius dešimtmečius.
„Baileys“ – populiariausias pasaulyje likeris
Idėja sukurti „Baileys“ kilo 1970 m. Gėrimas turėjo atspindėti geriausia, ką galima rasti Airijoje, garsėjusioje kaip švarios aplinkos, aukštos kokybės pieno ir viskio išradėjų šalis. Galiausiai įmonės darbuotojai sumaišė grietinėlę ir viskį paprastu virtuviniu maišytuvu. Skonis buvo neįprastas, bet malonus. Vis dėlto gėrimas tuoj pat išsisluoksniavo ir projektas buvo beveik nurašytas.
Kone vienintelis „Baileys“ entuziastas Davidas Dandis toliau įnirtingai ieškojo techninio sprendimo, kaip sujungti alkoholį su grietinėle, kol netikėtai išeitį pasiūlė Davido pažįstamas, dirbantis ledų pramonėje. Praėjo dar 4 metai, kol buvo pagamintas gana stabilus gėrimas, ilgai galiojantis be jokių konservantų, vien dėl alkoholio ir grietinėlės.
„Baileys“ išskirtinumas, kurio nesugebėjo pakartoti nė vienas iš gausių imitatorių – išskirtinė skonio ir kvapo visuma. Pieną sudaro daugiau nei 100 sudedamųjų dalių ir, nors jų kiekiai labai maži, visos turi įtakos skoniui. Grietinėlė tirpsta labai panašioje temperatūroje kaip ir žmogaus kūno temperatūra, todėl burnoje Baileys akimirksniu sušyla ir paskleidžia aromatines bei skonio medžiagas tiesiai ant skonio receptorių. Temperatūrai kylant iš grietinėlės pasklinda vis daugiau naujų skonių.
„Baileys“ imitatoriai dažnai naudoja augalinius riebalus, kurių tirpimo temperatūra žymiai aukštesnė, todėl skonis kaip reikiant neatsiskleidžia – lieka tik riebumo pojūtis.
Šiandien „Baileys“ – populiariausias pasaulyje likeris. Vienos dienos partijai pagaminti reikia net 35 000 karvių pieno.
„Jose Cuervo“ – tekila Nr. 1
„Jose Cuervo“ istorija prasidėjo 1758 m., kai Jose Antonio de Cuervo iš Ispanijos karaliaus gavo teisę valdyti žemės sklypą Jalisco regione, šalia Tekilos miesto. Cuervo šeima pirmoji gavo karaliaus leidimą gaminti tekilą komerciniais tikslais ir tapo pirmuoju oficialiu šio gėrimo gamintoju. Visos Cuervo statinės buvo žymimos varnos simboliu. Ko gero, tai vienas iš ankstyviausių prekių ženklų. Kadangi didžioji visuomenės dalis buvo neraštinga, valstiečiai tiesiog parodydavo į statinę su varna.
„Jose Cuervo“ taip pat buvo pirmoji oficialiai iš Meksikos eksportuota tekila. Dokumentai liudija, kad 1873 m. į JAV asilu buvo išgabenti 3 šio gėrimo buteliai. Šeimos distilerija „Fabrica La Rojena“ šiandien vis dar veikia toje pačioje vietoje ir yra seniausia veikianti tekilos distilerija Lotynų Amerikoje. Šiandien „Jose Cuervo“ – populiariausia pasaulyje daugelį prestižinių apdovanojimų pelniusi tekila.
„Gordon's London Dry“ – džinas Nr. 1
1769 m. Alexanderis Gordonas Londone atidarė distileriją, kurioje pradėjo tobulinti savo gėrimo „Gordon's London Dry“ receptą. 1786 m. ieškodamas kuo švaresnio vandens jis gamyklą perkėlė į Clerkenwellą.
Džiną pamėgo jūreiviai, išpopuliarinę gėrimą už Anglijos ribų. Gamykla ėmė sparčiai plėstis, atidaryti filialai kitose šalyse. 1925 m. Gordon’s gavo pirmąjį karališkosios šeimos pripažinimą – karališkąją garantiją.
Antrojo pasaulinio karo metais Gordon's gamykla buvo subombarduota. Laimei, per stebuklą išliko vienas iš originalių Alexanderio Gordono distiliatorių, gavęs „senojo Tomo“ vardą. Nors Gordonų šeima verslą pardavė, Alexanderio Gordono sukurtas receptas nekeičiamas jau daugiau nei 250 metų. Recepte minimi aukščiausios kokybės rankomis skinti kadagiai ir įvairios retos žolelės, tačiau tikslus receptas lieka kruopščiai saugoma paslaptimi, žinoma tik 12 žmonių.
Norint tinkamai įvertinti aukštos klasės gėrimus, ne paskutinę vietą užima tai, kaip jie patiekiami: taurės forma, tinkama temperatūra ir t. t. Kaip ir XX amžiaus pradžioje, taip ir praėjus šimtui metų, pasauliui vėl išgyvenant kokteilių renesansą, vis daugiau dėmesio skiriama sudėtinių dalių kokybei, miksologijos menui, pateikimo ir vartojimo įpročiams. Skatindami alkoholinius gėrimus vartoti saikingai ir atsakingai, daugelis gamintojų palaiko kokteilių kultūros augimą.
